Press "Enter" to skip to content

Prisiminimai regi mane

Prisiminimai regi mane. O aš regiu juos. Spiralinė galaktika sukasi aplink mano troškimą.

Stalaktitų formos urvai priešais mintis mano iškyla. Sukasi ratilais, banguojasi.

Kaip ryškią kaimo dieną raudoni beržai karštam vandeny sulinksta.

Aš regiu tavo akis beribėse galaktikose, jos yra saulėlydžių gaisrai

Jos yra sidabras ir vynas, tavo akys.

Kodėl aš stoviu čia? Aš stoviu, o galbūt lekiu aplinkui.

Kaip klevo kirvis kapojantis eglės šakas medkirtys išėjo iš sidabro rūmų

Manieji troškimai auksu tviska, bet ar aš juos regiu?

Aš juos regiu, o jie regi mane. Mano prisiminimai.

Palytėti saulėtekio blykštančios aušros, o gal tavo švelnių rankų.. regi, mato.. ir bėga.

Lekia. Tolyn į kitą galaktiką ūkų šešėliuos.

Aš išėjau iš tavo planetos tolimos žvaigždės sistemose.

Mes esame be ribų kūrinijos, o tu mano mintis, mano atminimas.

Šviečia saulė miško proskynoje ir apnuogina tavo rankas.

Lekia sidabru kaustyti batai raudono buratino su violetiškai žalia nosimi

Skrenda atgal ir sprogsta viršum Švedijos žemės.

Kuomet mes buvome Baltijos jūros krante skaitei man sagas, o aš svajojau apie tolimąjį šiaurės pasaulį

Raminai mano erdves begalinius žvaigždžių ūkus, pilstei man į puodelius pieną ir kalbėjai apie būsimą penktadieninę kelionę į Stockholmą.

Kur aš esu? Aš tik mažoje respublikoje, mažoje savo erdvėje, aš.. nesu…

O gal esu? Ne, aš nesu. Aš esu kur aš esu, bet aš vis dėlto niekur nesu.

O taip, sidabras pila karštą vyną ir šaldo mano troškimus.

Tu juos negailestingai užgniauži, sukruvini, apverki mano širdį.

Aš mirštu ir žudau, pjaustau save vyno peiliais.

Tai taip miela, tavo aštrūs nagai žeidžia mane, pjausto man širdį.

Tu šypsais.

Ten.

Tolumoje.

Griaustinis.

Regiu tai regiu, matau tai, ką matau, girdžiu tai, ką užuodžiu.

Septynios skonio natos pripildo mano beribę egzistenciją.

Aš esu.

Troškimas.

Pavasario lapas.

Senas kaimo kibiras.

Aš esu.

Tolimas padangių aidas, švyturys.

Aš ne žmogus, aš begalinė kosminė androgeninė būtybė.